Amžinybėn iškeliavo kan. mons. jubil. Kazimieras Gaščiūnas
 
 

2009 m. vasario 22 d. eidamas 83-osius metus Telšių ligoninėje mirė Telšių vyskupijos kunigas mons. kan. jubil. Kazimieras Gaščiūnas. Garbusis velionis buvo pašarvotas Telšių Katedroje, kur du vakarus už mirusįjį buvo meldžiamasi, giedamos Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmės.

Vasario 24 d. į Telšių Katedrą rinkosi tikintieji, velionio artimieji, pažįstami ir parapijų, kuriose monsinjoras buvo dirbęs, atstovai, kad nuoširdžiai pasimelstų už mirusįjį ir dalyvautų jo laidotuvėse. Už Telšių vyskupijos Katedros kapitulos kanauninką, buvusį Vyskupijos kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos narį, Telšių vyskupijos tribunolo teisėją, Telšių kunigų seminarijos dėstytoją šv. Mišias aukojo iš įvairų Lietuvos vyskupijų parapijų susirinkę kunigai. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Šv. Mišias, kartu su Telšių ganytoju aukojo apašt. prot. jubil. Bronius Antanaitis, apašt. prot. jubil. Juozapas Pranciškus Gedgaudas, Telšių vyskupo generalvikaras prel. dr. Juozas Šiurys, Švėkšnos klebonas prel. kan. Petras Stukas, Telšių kunigų seminarijos rektorius kan. mgr. Jonas Ačas, Telšių Katedros kanauninkų kapitulos pirmininkas Palangos dekanas kan. dr. Algis Genutis, iš įvairių parapijų atvykę monsinjorai, kanauninkai, kunigai. Už buvusį dėstytoją meldėsi ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vadovybė, klierikai ir Telšių vyskupijos licėjaus moksleiviai. Laidotuvių šv. Mišiose giedojo Telšių muzikos mokyklos mokytojų ir Telšių Katedros didysis sumos chorai.
Šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupas J. Boruta SJ kartu su kunigais kalbėjo Rytmetines atgailos psalmes, o pamoksle susirinkusiesiems priminė, jog velionis Monsinjoras buvo uolus ir kunigiškai tarnystei atsidavęs dvasininkas. Kalbėjo apie velionio nueitą kelią.

Mons. kan. jubil. Kazimieras Gaščiūnas gimė 1926 m. kovo 4 d., Klovainių kaime, Klovainių parapijoje, Pakruojo r.

Mokėsi: Žiurkių ir Rozalimo pradinėse mokyklose, Panevėžio prekybos mokykloje, Panevėžio, Kauno ir Šiaulių gimnazijose. 1947 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1952 m. Studijuojant paskutiniame kurse 1951 09 23 buvo pašventintas kunigu.

Dirbo: 1952 m. – Tauragės vikaras;
1952-1953 m. m. – Telšių Katedros vikaras;
1953-1954 m. m. – Tenenių parapijos klebonas;
1954 – 1955 m. m. – Pikelių parapijos klebonas;
1955 – 1957 m. m. – Vaiguvos parapijos klebonas;
1957 – 1958 m. m. – ruošėsi Kaune teologijos licenciatui ir dirbo Kauno šv. Juozapo parapijos altarista su vikaro teisėmis. Išklausė visas paskaitas ir išlaikė visus egzaminus. Licenciato darbo rašymui teko grįžti į Telšius, kur buvo Vyskupo paskirtas Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaru. Darbą parašė tema: „Jėzaus Kristaus istoriškumas nekrikščionių istorikų raštuose“ įteikė Kauno arkivyskupijos valdytojui, kuris jį paskyrė Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju. Po savaitės jį pasišaukė Telšių vyskupas P. Maželis ir pasakė, kad sovietinis saugumas įsakė jį išbraukti iš dėstytojų tarpo ir sustabdyti šioje srityje mokslinę veiklą.

Tada 1960 – 1973 m. m. buvo paskirtas Švėkšnos parapijos klebonu.
1965 06 05 Telšių vyskupas P. Maželis jį pakėlė Telšių Katedros kapitulos kanauninku.
1973 – 1975 m. m. Šilutės parapijos altaristas;
1975 m. Telšių katedros altaristas;
1975 – 1978 m. m. Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos klebonas;
1978 – 1981 m. m. Mažeikių parapijos klebonas;
1981 - 1988 m. m. Plungės parapijos klebonas;
1988 – 1989 m. m. Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytojas.
1989 m. Vyskupui A. Vaičiui atkūrus Telšių kunigų seminariją, paskirtas seminarijos rektoriumi.
1990 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė jam monsinjoro titulą.
1993 m. jo paties prašymu buvo atleistas iš rektoriaus pareigų ir paliktas dėstytoju. Nuo 2007 m. nusilpus sveikatai, liko Telšių katedros rezidentu.

Vienam iš savo straipsnių „Dvasingumo problema“ velionis rašė: „Kas nori kurti gražų gyvenimą, laimę sau ir kitiems be aukos, be kryžiaus, be savęs išsižadėjimo, tas gyvena tuščia utopija, sudeda viltis į niekuo nepagrįstą iliuziją. Tačiau krikščionybė – Bažnyčia savo narius įpareigoja aukotis ne dėl aukos, ji nurodo kelią į tikrą, pilnutinį žmogaus gyvenimą, kai jis, vadovaujamas dvasios, jungiasi su gėrio, laimės ir gyvenimo Šaltiniu – Dievu. Tik Jo padedamas, krikščionis tampa tikruoju savo ir kitų gyvenimo kūrėju. Padedamas Dievo malonės, jis prisiima pasėto grūdo dalią – miršta sau, kad gyventų Dievui ir žmonėms. Čia ir pasirodo žmogaus krikščionio dvasios didybė ir didžioji pergalė, lemianti sau ir kitiems velykinį prisikėlimą ir džiaugsmą“.

Tokį gyvenimą jam Apvaizda lėmė paskutiniais gyvenimo metais.

Po šv. Mišių garbiojo velionio palaikus didelis kunigų ir tikinčiųjų būrys per Telšių miestą centrine Respublikos gatve nulydėjo į amžinojo poilsio vietą Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios šventoriuje, kur šalia ten jau palaidotų kunigų ir monsinjorų, kaip sakė laidotuvių apeigoms vadovavęs Telšių vyskupas, monsinjoras kan. Kazimieras Gaščiūnas atgulė ir čia ilsėsis kol išgirs Kristaus kvietimą keltis paskutiniajam teismui.

Nuoširdžia malda ir giesme palydėję dvasininką į paskutinę gyvenimo kelionę laidotuvių dalyviai viltingai linkėjo mirusiajam amžinojo džiaugsmo ir ramybės Viešpaties, kurio mokymą pasauliui garbusis velionis uoliai ir atsidavęs skelbė per ilgus kunigystės metus, artumoje. Amžinąjį atilsį duok murusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia!

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt